Specialiojo pedagogo veikla

SPECIALIOJO PEDAGOGO VEIKLA DARŽELYJE:

Specialusis pedagogas – padeda vaikams, turintiems specialių ugdymosi poreikių, įsisavinti ugdymo turinį ir lavina sutrikusias funkcijas, atsižvelgdamas į kiekvieno specialiųjų ugdymosi poreikių vaiko gebėjimus, ugdymosi galimybes ir ypatumus.

• Atlieka pedagoginį vaikų vertinimą, nustato vaikų žinių, mokėjimų, įgūdžių, gebėjimų lygį ir jų atitikimą ugdymo programoms bei įvertina pažangą darželyje;
• Bendradarbiauja su pedagogais, specialiųjų poreikių vaikų tėvais (globėjais, rūpintojais), kitais asmenimis, tiesiogiai dalyvaujančiais ugdymo procese, darželį aptarnaujančios pedagoginės psichologinės tarnybos specialistais;
• Numato ugdymo tikslus ir uždavinius bei jų pasiekimo būdus ir metodus, atitinkančius specialiųjų poreikių vaikų poreikius bei galimybes, ir juos taiko;
• Rengia sutrikusių funkcijų lavinimo individualias, pogrupines ir grupines programas;
• Padeda specialiųjų poreikių vaikams įsisavinti ugdymo turinį (specialiojo pedagogo kabinete ar grupėje) ir lavina jų sutrikusias funkcijas, atsižvelgdamas į kiekvieno specialiųjų poreikių vaiko gebėjimus, ugdymosi galimybes, mokymosi ypatumus;
• Pataria pedagogams, kaip pritaikyti specialiųjų poreikių vaikams mokomąją medžiagą ir mokymo priemones, rengti ugdymo programas;
• Teikia metodinę pagalbą pedagogams, specialiųjų poreikių vaikų tėvams (globėjams, rūpintojams) ir kitiems asmenims, tiesiogiai dalyvaujantiems ugdymo procese, ir juos konsultuoja specialiųjų poreikių vaikų ugdymo klausimais;
• Naudoja ugdymo procese mokymo priemones atsižvelgdamas į specialiųjų poreikių vaikų amžių, specialiuosius ugdymosi poreikius, individualius gebėjimus ir ugdymo turinį;
• Dalyvauja vaiko gerovės komisijos veikloje;
• Taiko savo darbe specialiosios pedagogikos naujoves.

MŪSŲ AKYS – LANGAS Į PASAULĮ

Akys yra vienas svarbiausių žmogaus jutimo organų, tai kaip langas į  pasaulį.  Regėjimas duoda žmogui keleriopai daugiau informacijos, negu kiti jutimo organai. Regimasis suvokimas yra mūsų smegenų gebėjimas suvokti tai, ką mato mūsų akys. Tiek vaikai, tiek suaugusieji nuolat ir kiekvieną dieną naudoja savo regimojo suvokimo įgūdžius. Apsirengti, skaityti, rašyti, suprasti ženklus, rasti daiktus, netgi eiti į darželį žinomu keliu – visos šios užduotys turi vieną bendrą dalyką: norint tinkamai jas atlikti reikia gerų regimojo suvokimo sugebėjimų.

Tačiau ką iš tiesų žinome apie regimąjį suvokimą ir kaip jį lavinti ikimokykliniame amžiuje?

Kas tai? Per regimąjį suvokimą  vaikai įgyja optinius daiktų vaizdus, suvokia pagrindinius jų požymius, tokius kaip forma, dydis, spalva, padėtis. Taip pat – mokosi orientuotis erdvėje: judėdamas vaikas plečia regimuosius vaizdinius ir juos papildo iš kitų jutimų gautais vaizdiniais.

Kodėl tai svarbu? Vaikams, kurie turi regimojo suvokimo sutrikimų, būdingi sunkumai atliekant daugelį kasdienių įgūdžių, tokių kaip skaitymas, rašymas, kirpimas, skirtumų paveikslėliuose radimas (ko trūksta? kas ne taip?), apsirengimas, dešinės ir kairės pusės skyrimas ir kt. Sunkumai, atliekant minėtas ir panašias kasdienes užduotis, gali neigiamai veikti vaiko savivertę, pakenkti jo akademiniams ir žaidimo rezultatams.

 

Kaip ugdyti?

• Rašymas. Jam mokyti galite naudoti ryškų tašką sąsiuvinyje, kuriuo parodysite vaikui, nuo kurios vietos pradėti rašybos elementų rašymą. Mokykite vaiką brėžti brūkšnelius, apibrėžti langelius. Rašymo mokymui galite naudoti popieriaus juosteles, kuriose vaikai rašys raides arba bet kokius kitus rašymo elementus (pvz. vingiuota linija, skaičiai), neperžengiant juostelės ribų.
• Naudokite iš dalies nupieštų paveikslėlių baigimo užduotis arba užduotis, kuomet reikalinga nupiešti trūkstamas paveikslėlio dalis arba palyginti paveikslėlius tarpusavyje. Nupieškite dėžutę, kojinę, puodelį ir pan., dekoruokite ją / jį įvairiais raštais, prašykite vaiko nupiešti tokį patį daiktą.
• Rūšiavimas. Rūšiuokite daiktus pagal nurodytus požymius. Ant stalo sudėkite skirtingų spalvų kaladėles, rodykite vaikui vieną spalvą ir prašykite tokios pat, instrukcijoje neįvardydami spalvos, tačiau atlikus veiksmą vaikui pasakykite rezultatą – „tai raudona spalva“. Ieškokite aplinkoje pvz. apvalių daiktų ir dėkite juos į apvalų indą įvardydami, kad šis daiktas apvalus. Pateikite vaikui žodines instrukcijas – „paduok didelį kamuolį”, „nunešk apvalią lekštutę į virtuvę”, „sudėk visas raudonas kaladėles į dėžę” ir pan.
• Lankstykite popierių pusiau, kryžmai. Pradžioje galima parodyti kaip tai daryti, vaikas atkartos, vėliau galima pateikti tik žodines instrukcijas. Jeigu popierius vaikui nusibodo, lankstykite rūbus.
• Identifikuokite daiktus liečiant. Kuo daugiau konstruokite, ardykite, pagal galimybes lieskite įvairių tekstūrų daiktus. Į medžiaginį maišelį arba į dėžutę įdekite įvairių daiktų ir prašykite, kad vaikas atpažintų, apibūdintų ir įvardytų liečiamą daiktą.
• Erdvės ir laiko suvokimas. Nuolat kalbėkite su vaiku, rodykite, kad pvz. saulė yra aukštai danguje – šviesu, diena, saulė žemai – tamsu, vakaras. Dėliokite dėliones (svarbu įvertinti vaiko galimybes pasirenkant dėlionių detalių skaičių), žaiskite žaidimą “Surask”: vaikui skirkite užduotį surasti kokį nors žaislą arba daiktą (pvz. “rask 2 raudonus daiktus”, “rask 1 daiktą, kurį galima ridenti” ir pan.). Davus užduotį galima naudoti ir žodines instrukcijas (“eik 2 žingsnius į priekį, dabar 1 žingsnis į kairę, 1 žingsnis į dešinę ir pan.). Mokykitės prielinksnių ir naudokite juos (“padėk žaisliuką ant stalo, į stalčių” ir pan.).

Niekada neakcentuokite vaiko nesėkmių, atvirkščiai – pagirkite jo daromą pažangą, pastebėkite pasiekimus. Sėkmės žaidžiant ir mokantis!

Kada pradėti mokyti vaiką pažinti spalvas

Užgimimo akimirką žmogus iš prislopinto šešėlių pasaulio patenka į tikrą spalvų mulen ružą. Tūkstančiai atspalvių mirguliuoja prieš bejėges akutes ir kviečia – atsimerk. Prireiks ne vienerių metų, kol žmogutis išmoks tas spalvas pavadinti. Tėvų patirtis sako, kad išmokyti vaiką pažinti spalvas – nė kiek ne lengviau nei išmokyti skaityti. Net ir 3 metų puikiai kalbantis vaikas lyg niekur nieko prašo: „Mamyte, noriu tų ryškiai mėlynų braškių“.

Ar kvaršinti galvą iki metų

Metukų sulaukusio vaiko žodyne tikrai nebus vietos spalvoms. Tik tai nereiškia, kad jis nesugeba atskirti raudono kibirėlio nuo mėlyno. Tiesiog dar neatėjo laikas to pasakyti žodžiais. Ta mama, kuri ir kelių mėnesių kūdikiui kalba apie mėlyną dangų, žalią žolę ir geltoną saulę pasako daugiau žodžių, bet suteikia vaikui labai reikalingos informacijos. Vėliau, kai ateis laikas rimčiau mokytis spalvų, ta informacija išplauks į paviršių ir mažylis bent jau pagrindinius spalvotus daiktus ir reiškinius iškart susies su spalvomis.

Spalvų pažinimo taisyklės
Yra kelios taisyklės, kurių vaikų psichologai pataria laikytis mokant vaiką pažinti spalvas.

Pirma taisyklė. Paprasčiau nei paprasta – nepamirškite vardindami vaiką supančius daiktus pasakyti ir kokios jie spalvos.

Antra taisyklė. Pirmiausia įvardinkite grynas spalvas, o ne atspalvius ir pustonius. Pakaks, jei pirmaisiais metais kūdikis susipažins tik su juoda, balta ir LEGO spalvomis. Ar kada pagalvojote, kodėl LEGO gamintojai, kurdami kaladėles kūdikiams, apsiribojo tik pagrindinėmis 4 spalvomis (raudona, geltona, žalia ir mėlyna)? Labai mažai spalvų ir kituose kūdikių žaisluose. Išmokti pirmąsias 4 spalvas vaikui sunkiausia. Tai tas pat, kaip suaugusiajam išmokti natas, o paskui jau lengvai skaityti jų raštą. Kai išmoksta pagrindines 4 spalvas, vaikas su kitomis „susidraugauja“ daug greičiau ir lengviau – pakanka tik kelis kartus įvardinti, ir vaiko pasąmonė susieja daiktą su spalva. Kai nupirksite žydras pirštinaites, vaikas tuoj pat susipažins su šia spalva ir įsimins ją amžiams.

Trečia taisyklė. Tos spalvos, kuriomis pavaizduoti gamtos reiškiniai, gyvūnai, daiktai knygutėse turi sutapti su tikromis spalvomis. Jei rodote knygutę, kurioje meškučiai rausvi, vaikui bus labai sunku susigaudyti, kodėl tikrieji iš zoologijos sodo yra rudi. Dėl šios priežasties psichologai bent jau pirmaisiais metais pataria nepirkti kūdikiui mėlynų kiškių, žalių drambliukų ir raudonų beždžionėlių.

Ketvirta taisyklė. Turėkite pakankamai spalvotų kaladėlių ar kamuoliukų, kortelių ar skudurėlių, kuriuos galėtumėte rodyti įvardindami spalvas. Žaislų parduotuvėse rasite įvairių loto, mokančių pažinti spalvas. Galite ir namie prisigalvoti panašių žaidimų. Pavyzdžiui, mokykite vaiką uždėti kaladėlę ar sagą ant tos pačios spalvos kartono lapo. Jei turite flomasterių, kurių antgaliai spalvoti, galite žaisti tokį žaidimą: nuimkite visus antgalius ir paprašykite, kad vaikas uždėtų flomasteriams jų „kepurėles“ atitaikydamas spalvą (žaidžiant šį žaidimą itin lavėja ir smulkioji vaiko rankų motorika). Žaidžiant šiuos spalvų žaidimus galioja ankstesnis patarimas – viską pradėkite nuo 4 pagrindinių spalvų ir tik tada, kai vaikas su jomis gerai susipažins, imkitės pažinti kitas.

Penkta taisyklė. Puikus spalvų mokymo būdas – piešimas. Metukų vaikas jau noriai čiupinėja pieštukus ar flomasterius, bando mėgdžioti suaugusiojo judesius piešiant – brėžia brūkšnius, suka apskritimus. Leiskite vaikui pasirinkti norimą spalvą, tik įvardinkite, kokia ji. Labai greitai paaiškės, kokios spalvos vaikui gražiausios – jis tos spalvos pieštukų sieks pirmiausia.